Kodėl šunys valdo savo erdvę

Instinktas ir teritoriškumas

Teritoriškumas yra giliai įsišaknijęs šunų instinktas. Laukinėje gamtoje šunims reikėjo apsaugoti savo išteklius ir saugius prieglobsčius. Šis įgimtas potraukis labai prisideda prie šuns pomėgio valdyti savo suvokiamą teritoriją.

Šioje teritorijoje gali būti jų lova, dėžė, konkretus kambarys ar net visas namas. Saugomos zonos dydis ir apimtis gali labai skirtis priklausomai nuo individualaus šuns ir jo patirties.

Šio esminio šunų elgesio aspekto supratimas yra pirmas žingsnis sprendžiant nuosavybės problemas.

Išteklių apsauga: pagrindinė tvarkyklė

Išteklių saugojimas yra dažna šuns savininkiško elgesio priežastis. Tai apima vertingų daiktų ar erdvių apsaugą nuo numanomų grėsmių. Toks elgesys kyla iš šuns noro išlaikyti prieigą prie to, ką jie laiko esminiu.

Šis „išteklius“ gali būti bet kas, ką šuo vertina, įskaitant maistą, žaislus ar net mėgstamą poilsio vietą. Apsauginio elgesio intensyvumas dažnai koreliuoja su suvokiama išteklių verte.

Šunys gali rodyti subtilius įspėjamuosius ženklus, tokius kaip sustingęs kūnas arba urzgimas, prieš pradėdami elgtis agresyviau, pavyzdžiui, spragsėti ar kandžioti.

Išmoktas elgesys ir praeities patirtis

Šuns praeities patirtis gali turėti didelės įtakos jų polinkiams turėti. Neigiama sąveika ar suvokiamos grėsmės, susijusios su jų erdve, gali sukelti nerimą ir gynybą.

Pavyzdžiui, jei šuo, būdamas šuniukas, dažnai buvo trikdomas ilsėdamasis savo lovoje, jis gali pradėti savininkauti šioje erdvėje. Panašiai, jei šuo praeityje patyrė išteklių trūkumą, jis gali būti labiau linkęs saugoti savo daiktus.

Nuosekli ir teigiama sąveika su šunimi jų erdvėje gali padėti atremti šias neigiamas asociacijas.

Nerimas ir nesaugumas

Nerimas ir nesaugumas gali prisidėti prie šunų savininkiško elgesio. Šuo, kuris jaučiasi nesaugus arba nepasitiki savimi, gali tapti per daug apsaugoti savo erdvę kaip kontrolės priemonę.

Namų ūkio aplinkos pokyčiai, pavyzdžiui, naujo augintinio ar šeimos nario įvedimas, gali sukelti nerimą ir padidinti savininkiškumą. Nuosekli rutina ir stabili aplinka gali padėti sumažinti nerimą ir sumažinti savininkišką elgesį.

Atsiskyrimo nerimas taip pat gali pasireikšti kaip teritorinis valdymas, nes šuo bando kontroliuoti savo aplinką, kai nėra šeimininko.

Socializacijos trūkumas

Nepakankama socializacija šuniuko vaikystėje gali prisidėti prie savininkiškumo. Šuniukai turi būti veikiami įvairių žmonių, gyvūnų ir aplinkos, kad išsivystytų į gerai prisitaikiusius suaugusiuosius.

Be tinkamos socializacijos šunys gali imti baimę arba reaguoti į nepažįstamas situacijas, todėl gali padidėti savininkiškumas jų suvokiamose saugiose erdvėse. Ankstyva socializacija padeda šunims išmokti pasitikėti ir tinkamai bendrauti su kitais, sumažindama teritorinės agresijos tikimybę.

Tęstinė socializacija visą šuns gyvenimą yra svarbi norint išlaikyti subalansuotą temperamentą.

Veislės polinkis

Kai kurios veislės gali būti labiau linkusios į savininkišką elgesį nei kitos. Veislės, istoriškai išvestos saugoti ar atlikti teritorinius vaidmenis, gali turėti stipresnį instinktą apsaugoti savo erdvę.

Nors veislė nėra vienintelis elgseną lemiantis veiksnys, ji gali turėti įtakos natūraliems šuns polinkiams. Šių veislių savininkai turėtų ypač rūpintis ankstyva socializacija ir mokymu, kad galėtų valdyti galimą savininkišką elgesį.

Svarbu atsiminti, kad kiekvienos veislės individualus temperamentas labai skiriasi.

Medicininės būklės

Kai kuriais atvejais pagrindinės sveikatos būklės gali prisidėti prie savininko elgesio. Dėl skausmo ar diskomforto šuo gali būti dirglesnis ir labiau ginamas, todėl gali labiau saugoti savo erdvę.

Kognityvinė disfunkcija, vyresnio amžiaus šunų demencijos forma, taip pat gali pakeisti elgesį ir sukelti teritorinę agresiją. Jei šuo staiga išsiugdo polinkį turėti savininką, svarbu atmesti visas pagrindines medicinines priežastis atliekant veterinarinį patikrinimą.

Bet kokių medicininių problemų sprendimas dažnai gali palengvinti elgesio problemas.

Valdančiojo elgesio valdymas ir keitimas

Valdant savininkišką elgesį reikia daugialypio požiūrio, kurio pagrindinis dėmesys skiriamas pasitikėjimo kūrimui, nerimo mažinimui ir šuns asociacijos su savo erdve keitimu. Teigiami sustiprinimo mokymo metodai yra būtini sėkmei.

Štai keletas veiksmingų strategijų:

• Desensibilizavimas ir priešpriešinis kondicionavimas: laipsniškai parodykite šuniui žmonių ar kitų gyvūnų buvimą šalia jo erdvės ir siekite tai su teigiama patirtimi, tokia kaip skanėstai ar pagyrimai.
• Teigiamas stiprinimo mokymas: apdovanoti šunį už ramų ir atsipalaidavusį elgesį savo erdvėje, stiprinant mintį, kad geri dalykai nutinka, kai šalia yra kiti.
• Saugios ir nuspėjamos aplinkos kūrimas: nuoseklios rutinos nustatymas ir stresorių, galinčių sukelti nerimą ir savininkišką elgesį, sumažinimas.
• Venkite bausmės: bausmė gali sustiprinti nerimą ir pabloginti savininkišką elgesį. Sutelkite dėmesį į teigiamą sustiprinimą ir nukreipimą.
• Pasikonsultuokite su profesionalu: sertifikuotas profesionalus šunų treneris arba veterinarijos gydytojas gali suteikti asmenines rekomendacijas ir paramą.

Praktiniai patarimai savininkams

Savininkai gali imtis keleto praktinių veiksmų, kad išvengtų ir valdytų savo šunų savininkišką elgesį. Šie žingsniai apima aktyvų mokymą ir aplinkos valdymą.

• Gerbkite šuns erdvę: netrukdykite šuniui, kai jis ilsisi savo lovoje ar dėžėje, nebent tai būtina.
• Išmokykite komandą „Palik“: šią komandą galima naudoti norint nukreipti šuns dėmesį nuo saugomo šaltinio.
• Maitinimas rankomis: maitinimas rankomis gali padėti sukurti pasitikėjimą ir susieti savininką su teigiama patirtimi, susijusia su maistu.
• Reguliarūs pratimai ir protinis stimuliavimas: Tinkamas pratimas ir psichinė stimuliacija gali padėti sumažinti nerimą ir nuobodulį, o tai gali prisidėti prie savininkiško elgesio.
• Stebėkite sąveiką: atidžiai stebėkite šuns ir kitų augintinių ar vaikų sąveiką, kad išvengtumėte galimų konfliktų.